Įeiti į savęs slopinimo suvokimą reikia lėtai. Mažais žingsniais, bet iš esmės pamažu prieinant prie tikrosios esmės – kas yra savęs slopinimas ir kaip jis, kaip primityvus proto gynybos mechanizmas veikia mus saugodamas. Kam to reikia, kada ir kodėl atsiranda, nuo ko saugoja ir kada jau saugu įsisąmoninti ir paleisti? Pažiūrėkime į savęs slopinimą kaip savisaugos mechanizmą. Nuo ištakų, bet trumpai.
Slopinimo ištakos
Pirmiausia, iš kur atsiranda noras, motyvacija, impulsas ar suvokimas slopinti savo emocijas? Žmogus yra priežastinė būtybė, viską darantis dėl savo gerovės. Jei jam tai atrodo svarbu, tai bus priežastis daryti. Pirmasis impulsas slopinti save pasireiškia su rimta priežastimi nepriimti savęs. Savo jausmų, norų, poreikių, užgaidų, savo reakcijų į aplinką. Su rimtu ir stipriu, įsitikinimus paliečiančiu suvokimu, kad “tai, ką jaučiu galimai man kenkia”. Ir tada savęs saugojimas prasideda. Kai žmogus suabejoja, kad tai, kaip jis mąsto, elgiasi ir ką jaučia yra kažkas, kas yra ne jo pačio, ar kenkia jam ar aplinkiniams, įvyksta savo pojūčio užslopinimas. Nieko sudėtingo, tik paprastas savisaugos mechanizmas. Tai – savisaugos reakcija skirta tam, kad save apsaugoti. Vėlgi, priežastis veikti savo labui. Apsaugoti save, artimuosius, aplinkinius ir sau svarbius žmones. Kaip ir paprasta reakcija patraukti ranką nuo karščio, kad nenudegti.
Užslopintas mąstymas → užslopintos emocijos → užslopinti veiksmai
Pirminės formos savo pojūčių slopinimas gali būti labai paprastos išraiškos. Kad suprasti ant kiek šis mechanizmas yra primityvus, reikia pateikti kelis gyvenimiškus ir paprastus atvejus:
- Užslopinu savo norą ilsėtis dėl to, kad turiu keltis į darbą ir užsidirbti pinigų išgyvenimui.
- Nors tai gali atrodyti nesusijęs atvejis su stipriai save slopinančiu žmogumi, tačiau tai vienas iš pirmųjų savo emocijų slopinimo laipsnių. Toks mažas ir paprastas, kad net nekelia įtarimo. Aš keliuosi į darbą ir einu, nes noriu dirbti ir užsidirbti. Tačiau mano pojūtis sako, kad dar noriu pailsėti, o ne eiti į darbą. Taigi vietoj to, kad ilsėčiausi, einu dirbti.
- Kitas savęs slopinimas yra skausmas. Jei kažkur lauke susižeidžiate koją, turite pareiti namo tam, kad padėtumėte koją ant lovos, sutvarkytumėte žaizdą, pasiteptumėte prieš uždegiminiu tepalu ir pradėtumėte gyti. Taigi tas skausmas, kurį turėsite kentėti iki namų bus užslopintas dėl didesnio gėrio ateityje (gijimo).
Taigi pirmykštis savęs slopinimas yra labai paprastai paaiškinamas: kad išgyvenčiau, turiu šiek tiek pakentėti.
Slopinimas vardan išlikimo
Pakalbėkime labai paprastai. Primityviai, be sudėtingo dėstymo apie savęs slopinimo ištakas. Jei vienas iš tėvų nemyli savęs pačio, arba dar blogiau, jei abu nemyli savęs pačių ir vienas kito, o tai yra dažnesnė situacija nei kad myli, vaiko išlikimui gresia pavojus. Ne tik dėl to, kad vaikas konfliktų metu yra pažeidžiamas, negali apsiginti, būti manipuliacijos objektu, bet ir dėl to, kad jis nesijaus saugus, mylimas ir priimtas. Gyventi nuolatinėje įtampoje yra sunku net esant saugus, o būnant mažu, pažeidžiamu, priklausomu nuo tėvų, tai yra labai sudėtinga. Gyvenimas tokioje aplinkoje priverčia vaiką užslopinti baimę ir sustingti. Tam, kad atsiriboti nuo aplinkos. Nuolatinė įtampa ir baimė sukuria labai ankstyvą savęs slopinimo mechanizmą, kuris vaiką priverčia užgožti jausmus. Užgožti norą prisiglausti, patirti artumą, mamos akių kontakto ryšį ir tiesiog norėti to, ko jaučia norintis. Taigi šis pirminis savęs slopinimas veikia kaip save saugantis mechanizmas. Kuris niekur nedingsta, o yra tam, kad padėti sau. Nors čia apžvelgiame atstumo vaiko savisaugos mechanizmo ištakas, savęs slopinimas gali pasireikšti ir laimingai besivysčiusiems žmonėms. Tikimybė mažesnė, bet yra.
Emociškai šalti tėvai vaikus palieka augti savo ruožtu, deja primityvūs vaiko pojūčiai nesikeičia. Kad gauti dėmesio, vaikas priverstas žalotis. Nukristi, susitrenkti, ar tiesiog rėkti. Ne visais atvejais žinoma. Ne tais, kuomet tai įvyksta natūraliai, nors skirtumas tarp to labai mažas (savęs žalojimui ir atsitiktinės traumos, kuri gali būti i neatsitiktinė). Tačiau tokiais būdais atsiranda ir dar vienas glaudžiai su viskuo susijęs mechanizmas – aukos mentalitetas. Vėl gi, kad primityviai saugoti. Tačiau aukos mentaliteto tipo dabar neaptarinėsime.
Ypatingi žmonės – paprasti poreikiai
Kad ir kiek daug būtų pasiekęs žmogus, iš esmės jis nori tik vieno – būti mylimas, suprastas, reikšmingas ir priimtas. Jokiais amžiais prigimtiniai žmogaus poreikiai nesikeitė tr niekada nesikeis. Ir tai puikiai akcentuoja žmonės, kurie gyvenime pasiekia didžiausias pergales, bet tame vis tiek neranda laimės – kai grįžta namo juos pasitinka tik keturios sienos ir žingsnių aidai, o paskutinė emocija prieš miega yra liūdesys. Labai svarbu tai suvokti, nes būtent savęs slopinimas yra įrankis tą gauti. Šiuo atveju, mūsų atveju. Gauti meilę, supratimą, priėmimą ir artimo žmogaus rūpestį.
Nustumiam vidų – rūpinamės išore
Kadangi vidiniai pojūčiai yra nuslopinami, žmogus, norą būti mylimu bando gauti ne kurdamas santykį, o kurdamas išorinį įvaizdį. Tai puikiai atsispindi žmonių sintetiškai sukurtame tobulame išoriniame įvaizdyje. Brangūs drabužiai, tobula išvaizda, tobuli socialinių tinklų įvaizdžiai, tobulas gyvenimas ir sėkmė, už kurios slypi skausmas. Ir tai yra dar viena savisaugos forma.
Kai kuriais atvejais savęs nepriėmimas yra tokio didelio dydžio, kad žmonės, transformuoti save priima labai sudėtingus išvaizdos keitimo sprendimus, tačiau tai yra kita, nors glaudžiai su šia tema susijusi tema. Kaip viskas susiję bus nuodugniai dėstoma knygoje, o šiam kartui užteks glaustai žinoti, kad išorinis įvaizdžio kūrimas yra vidinio žmogiškojo kontakto troškimo išraiška, tačiau nemokant to išreikšti veiksmais ir elgesiu. Žinoma, mes nekalbame apie tai, kad nereikia rūpintis savo sveikata, išvaizda ir gerbūviu, tačiau šiuo atveju akcentuojama mintis dėl kraštutinumo. Dar šis tas. Save užslopinęs ir išorinį savo įvaizdį kurdamas žmogus tik nori patenkinti savo prigimtinį poreikį – būti ypatingu. O išorinis įvaizdis tam yra puiki priemonė. Kartu su įvairiomis, savo, kaip sėkmingo žmogaus pateikimo priemonėmis (prabangūs dalykai, kurie atskiria paprastą žmogų nuo kitoje turto klasėje gyvenančio žmogaus). Savo ypatingumą galima įprasminti ir darbu, tačiau dėl nežinojimo kaip ir baimės klysti, šie žmonės nesiima jokių veiksmų. Atidėlioja ir meluoja sau apie tai, kodėl kažko padaryti negalima.
Atitikti standartą
Labai svarbu pabrėžti: gali darytis sunku suprasti save (net jei niekada to nebuvo), kai aplinka diktuoja priešingai. Lengva suabejoti savo vidiniais pojūčiais ir tuo, kas “aš esu” (tuo, ką jaučiu, kas esu), kai socialinė aplinka formuoja tai, kaip turi atrodyti “šiuolaikiškas” žmogus. Jeigu didžioji dalis aplinkos gyvena tokiame susiskaldyme, normalu, kad norint prie jos pritapti, galimas savo vidinių pojūčių nustūmimas į šoną. Tai yra problema, tai kelia kančia, bet niekas dėl to nėra kaltas. Nei tas, kuris bando prisitaikyti, nei tas, prie kurio bando prisitaikyti. Visi tik nori būti svarbūs ir mylimi.
Agresyvesnis savęs slopinimas
Šiek tiek agresyvesnė savęs slopinimo forma yra bandymas prisitaikyti aplinkoje. Iš esmės, aplinkoje, kurioje esi mylimas ir suprastas, nereikia bandyti prisitaikyti prie jos, kadangi jau esi priimtas, mylimas, ir reikalingas toks, koks esi. Jeigu kalbėti tiesiai į temos branduolį – šiuolaikinio žmogaus prisitaikymas aplinkoje ir visuotinis įvaizdžio formavimas pasireiškia tokiomis formomis:
- Turiu atrodyti nepažeidžiamas
- Turiu visada būti pasitempęs
- Mano gyvenime tik geri dalykai
- Aš jaučiu tik pozityvumą
- Pas mane nėra blogų dienų
- Negaliu būti silpnas
- Turiu gerai rengtis ir atrodyti
- Mano viešasis įvaizdis turi būti idealus
- Užslopinti tokius pojūčius kaip: norą, susidomėjimą, atjautą, supratimą. Nes iš esmės tai “silpnųjų bruožai”
- Turiu eiti per gyvenimą “kiaurai”
- Individualumas, o ne bendruomeniškumas yra svarbiausia
- Savanaudiškumas yra prioritetas
- “Ne mano bėdos ką kiti jaučia”
- Šeima, bendruomenė, artimieji nereikalingi
- “Čia jų problema, o ne mano”
- Aš vienas lauke karys
- Ir t.t.
Šiuolaikinis išorinio savęs įvaizdis yra priešingas tam, koks iš prigimties yra žmogus: bendraujantis, norintis, supratingas, empatiškas, smalsus, ne savanaudis. Kodėl tai yra ir visada bus tiesa? Dėl to, kad tai kur dabar esame yra pastatyta grynai ant bendruomeniškumo ir bendros naudos bei geresnio gyvenimo siekimo. Tą sukūrė daug žmonių bendradarbiaudami kartu ir kurdami geresnį pasaulį ir visuomenę. Savanaudiškas nuo bendruomenės ar bandos atsitraukęs žmogus galiausiai išsekina savo resursus ir neišgyvena. Čia primityviu požiūriu, nes šiais laikais yra daug priemonių išlikti. Tačiau ankstyvosios medžiotojų-rinkėjų bendruomenės išgyveno tik būdamos vieningos ir burdamosi kartu. Vieni stebi aplinką, kiti renka maistą, kiti medžioja, kiti gamina, dar kiti stato namus. Bendruomenė didina saugumą ir darbo pasiskirstymą ir žmogui vienaip ar kitaip reikia kitų žmonių. O norint patirti meilę, pirminį poreikį, žmogui reikia žmogaus. Ne naujo pirkinio, ne įvaizdžio, o žmogaus, kuris gali atjausti, suprasti it priimti, kuris gali duoti jausmą. Tikrą jausmą. Jei to nėra, viena dažniausių laimės formų – pirkimas ir momentinio džiaugsmo patyrimas.
Ryšys su visata
Kai žmogus užslopina save ir jaučia, kad yra “tarsi svetimas pasauliui ir žmonėms”, o tai yra labai natūralus pojūtis, nes iš tiesų užslopindamas savo pojūčius jis ir pasidaro svetimas sau, paieškos prasideda ten, kur žmogiškojo ryšio užmegzti neįmanoma – ne ant žemės, o danguje ar kosmose. Tai yra dažna šiuolaikinė situacija, kuomet žmonės užslopindami save, ieško vietos kur ir su kuo galėtų surasti ryši. Tikėjimas yra asmeniškas dalykas ir kiekvienas pasirenka tai individualiai. Tačiau žmogiškam ryšiui reikia žmogiško kontakto, o į žmogišką kontaktą dėl savęs slopinimo negalintys eiti žmonės pasirenka “dvasinį kontaktą” su aukštesne jėga ar kūrėju. Tokia slopinimo forma pasireiškia antro tipo (pateikta žemiau) pykčio perkėlimo forma ant aplinkinių. Žmogus pyksta ant savęs, nes iš tikro nori bendrauti ir būti mylimas, tačiau kadangi jis užmezgė ryšį su aukštesne jėga, jis yra “išrinktasis”, o ant žemės vaikštantys žmonės yra paprasti mirtingi ir “ne jo lygio”. Tam tikra prasme tikrai ne jo lygio, nes dangus yra aukščiau nei žemė ir šį pasakymą reikia priimti ne tik metaforiškai, bet ir tiesiogiai – jis tiesiog jaučiasi aukščiau. Dėl to, tokio tipo savęs slopinimas kartu eina ne tik su pykčiu ant savęs bet ir su puikybe. Puikybė yra taip pat save saugantis mechanizmas, nes netgi sukūrus “ypatinga ryšį su aukštesne jėga”, žmogus vis tiek nereikalingas. Dėl to pasidaro kandus. Žmogus galvoja, kad yra per geras paprastam žmogui, todėl sau uždeda etiketę “dvasingas”, “nušvitęs” ir ieško į save panašių žmonių. Deja, kartu suradę vienas kitą laimės jie taip pat neranda ir tas laiko leidimas atrodo kaip įprastas savimi nepatenkintų žmonių susirinkimas: “pakalbėkime apie tai, kokie kiti ne dvasiški ir nuodėmingi”. Vėlgi, tik dėl to, kad tai suvokiama kaip reikalinga tiesa išlikimui.
Vidinė agresija
Save slopinantys žmonės pasireiškia labai panašiu bruožu – pyktis ant savęs. Jaučiamas pyktis ant savęs, kad neleidžiama sau būti tuo, kuo esi ir jausti to, ką jauti. Tuomet vidinė agresija išleidžiama keliomis formomis:
- Vyksta mažo lygio savęs naikinimas. Narkotikai, alkoholis, rūkymas ir iš esmės visa tai priklausomybės. Tai yra klasikinės priklausomybės. Kadangi viduje yra konfliktas, teigiantis, kad “aš negaliu būti savimi”, nors noriu, priklausomybė yra įrankis “nutraukti egzistencinę kančią”. Mažomis dozėmis. Netgi išgyvendamas vidinę kančia, giliai viduje žmogus suvokia, kad jis nori gyventi. Tik problema ta, kad nežino kaip tą gauti, todėl savęs naikinimas vyksta po truputį. Tam reikia įrankių ir tai yra labai suprantama – niekas niekada jo nemokė kaip mylėti save. Kitos priklausomybės rūšys šiais laikais yra vadinamos “scrolinimu”, priklausomybė nuo nuolatinio triukšmo, bendravimo, ryšio su kitu žmogumi. O šios priklausomybės savo ruožtu yra vidinio balso slopinimas. Ir tam reikalingas nuolatinis išorinis stimuliavimas. Abi šios priklausomybės skirtos tam, kad užslopinti vidinį balsą sakantį “man skauda”.
- Kita pykčio ant savęs forma yra agresija nukreipta į aplinką. Tiksliau ne į pačia aplinką, o į tai, ką toje aplinkoje galima sužeisti. Agresija kinta nuo lengvo laipsnio iki sunkaus. Lengvas laipsnis yra arogancija, o sunkus – smurtas. Žodinis, psichologinis, moralinis, kontrolės tipo, ar fizinis. Dažniausia forma yra pyktis per arogancija. Žmogus pasidaro kandus ir arogantiškas, jam patinka šiek tiek sumenkinti kitus, kadangi savęs žaloti jokia forma jis negali. Tačiau be visa ko, šios dvi lengvos formos keliauja kartu. Tiek norisi “įgelti” kitam parodant savo viršiškumą (tariamai suvokiamą), tiek mažomis dozėmis naikinti save, net jei tai nekaltu laikomas alkoholis mažomis porcijomis ir “gan retai” (gan retai subjektyvus supratimas).
- Visiškas savęs užslopinimas. Žmogus nėra agresyvus ir vietoje savęs ar aplinkinių naikinimo “užsidaro savyje”. Tokiu atveju belieka tik nuslopinti save visiškai ir tapti mechaniškai veikiančia “mašina”. Žmogus renkasi kentėti “savo sąskaita”, o ne aplinkos ir užgožia viską, ką jaučia. ir vėlgi- normalu, nes nežino kaip elgtis.
Kokia visko esmė?
Savęs slopinimas yra įrankis turintis apsaugoti mus nuo išnykimo. Tai yra baimė. Klaidingai suvokiama baimė. Paradoksalu tai, kad savęs saugojimas yra savęs naikinimas, o ne apsauga. Kartais savęs slopinimas neišvengiamas, tačiau sąmoningas savęs slopinimas ilgainiui pasireiškia kaip kliniškai suvokiama depresija ir kitokios ligos. Ligoninėje tokie žmonės vaikšto užsislopinę nuo savęs slopinimo + vaistų derinio, dėl ko jie atrodo kaip zombiai. Tačiau nuoširdus pokalbis su tikru žmogumi, su jo vidumi, su noru bendrauti ir supratimu, prikelia tą viduje užslopintą žmogų. Ir tai yra vaistas. Ryšys. Iš noro, o ne reikalo. Ir jis pasijaučia laimingas, o tą galima matyti nušvintančiame veide. Kaip minėjome, vieni žmonės pyktį nukreipia į kitus ar į savęs naikinimą, o tretieji į kentėjimą viduje. Nei vienu atveju savęs slopinimas nėra gera priemonė, tačiau ji suvokiama kaip “pagalbinis įrankis padėti sau”.
Taigi ką daryti?
Vieno atsakymo nėra. Pradėti reikia mažais žingsniais. Nors iš esmės transformacija įmanoma momentiniame lygmenyje. Kartais tą momentinį lygmenį matome aplinkoje, kai žmogus viduje laiko daug dalykų ir galiausiai “sprogsta”. Sprogimas nėra įrankis, bet tai jau yra pradžia, nes žmogus neatlaiko viduje esančio slėgio ir sprogsta. Paleidžia visas susikaupusias emocijas. Kartais tam, kuris privertė tas emocijas laikyti, bet dažniausiai ne tam. Kai jau priartėja riba, sprogimas įvyksta o tai gali būti ir kasininkas, kuris atidavė blogai suskaičiuotą grąžą.
Pačias emocijas galima išreikšti per rėkimą. Kur ir ant ko? Toks klausimas atrodo tikslingas. Ant nieko. Ir niekur. Tiesiog leisti sau rėkti ir paleisti viduje esančia vidinę įtampą ir tą slėgį, kurį sudaro sulaikytos emocijos. Tai tik trumpas įvadas į tai, kaip galima pradėti
Iš esmės savęs slopinimas baigiasi su jautimo pradžia. “Aš baigiu slopinti, kai pradedu jausti”. Jeigu slopinimas vyksta visą gyvenimą, pradžia bus sudėtinga, svetima ir trikdanti, bet taip atrodo įsižeminimas – kontakte su savo kūnu ir pasauliu. Pokalbyje su artimu žmogumi, atvirume su savimi, ar minčių išdėstymas dienoraštyje.
Žinoma, šis procesas yra ilgas ir sudėtingas ir keliais sakiniais jį apibūdinti sunku. Esmė yra daryti. Tai, kas atrodo teisinga tuo metu, darymo, bandymo, atmetimo būdu. Leisti sau klysti, būti jautriu ir pažeidžiamu.
